RSS

Naujienos

Kinijoje viskas įmanoma, tačiau viskas yra menas

Kinijoje viskas įmanoma, tačiau viskas yra menas

2017-10-04

Lėktuvas Boeing 787 Dreamliner iš Varšuvos Frederiko Šopeno tarptautinio oro uosto skrydžiui į Pekiną pakilo be kelių minučių penktą valandą po pietų. Beveik po aštuonių valandų skrydžio, paryčiais apie šeštą valandą Dreamliner jau suko ratą virš Pekino prieš nutūpdamas antrame pagal dydį pasaulio oro uoste, per metus aptarnaujančiame virš 90 mln. keleivių. Modernus oro uostas buvo praplėstas prieš 2008 m. Pekino vasaros olimpiadą. Tikėtina, kad sekantis plėtros žingsnis arba bent dalinė jo modernizacija bus prieš 2022 m. Pekino žiemos olimpines žaidynes. Pekinas bus pirmas miestas kuriame bus įvykę ir vasaros ir žiemos olimpinės žaidynės. Nors Pekinas yra beveik toje pat geografinėje platumoje kaip Atėnai, Neapolis ir Madridas, taigi dar piečiau negu 2014 m. olimpiados sostinė Sočis, kuriame žemiausia žiemos temperatūra tesiekia + 3.3ºC ir apie kurį buvo kalbama kaip apie šilčiausią žiemos sporto žaidynių miestą. Tokiu jis ir liks, nes žemiausia žiemos temperatūra piečiau esančiame Pekine yra daug žiemiškesnė: – 8ºC. Tokį šaltą žemyninį Pekino klimatą formuoja iš Sibiro, per Mongolijos dykumas ateinančios šaltos oro srovės. Per 150 km nuo jūros nutolusiame mieste nebūna kritulių septynis mėnesius: nuo spalio iki balandžio. Oro drėgmė dažniausiai tesiekia 15 – 20%. Šaltas Sibiro vėjas pakeliui Mongolijos dykumose pasigriebęs smulkių smėlio dalelių, atpučia jas į Pekiną, taip padidindamas arba net sukeldamas ir taip aukštą oro užterštumo lygį. Tačiau pagrindinis Pekino oro užterštumo šaltinis yra kitas.

Kinija yra turtinga naudingomis iškasenomis, o ypač anglimi. Šildymo krosnys ir šiluminės elektros jėgainės naudoja iškastinį kurą – anglį ir tuo pačiu didina užterštumą. Hebėjaus provincijoje ir joje esančiame virš 21 mln. gyventojų turinčiame Pekine sukoncentruota daug pramonės, todėl užterštumo lygis čia ypač aukštas. Sparčiausiai užterštumas pradėjo augti prieš 30 metų Kinijai atsivėrus pasauliui ir prasidėjus sparčiam Kinijos ekonomikos augimui. Augančios pramonės poreikiams patenkinti, šiluminės elektros jėgainės pradėjo gaminti kelis kartus didesnius energijos kiekius ir tuo pačiu dar labiau teršti aplinką. Taip Pekinas tapo vienu labiausiai užterštų pasaulio miestų. Oro užterštumo indeksas (AQI) čia dienos metu beveik penkis kartus viršija Pasaulio sveikatos organizacijos standartus. Gyvendamas Pekine buvau patyręs net 900 AQI. Kai šis indeksas pakyla virš 300, saulė atrodo apokaliptiškai apsiblausus ir tada patartina dėvėti kaukę, nors kai kas Pekine jas dėvi visada. Mat AQI Pekine retai kada būna mažesnis nei 70. AQI geriausia sužinoti svetainėje www.aqicn.org. Čia galima rasti ir patarimų apie kaukes. Jų galima rasti įvairių gamintojų, spalvų ir modelių. Merginos kartais derina kaukės raštą prie drabužių. Taip kaukės tampa dar vienu mados atributu.

Sumažinti oro užterštumą, kinams bus vienas iš svarbiausių uždavinių prieš artėjančias žiemos olimpines žaidynes. Kol bus įgyvendinti ilgalaikiai užterštumo mažinimo uždaviniai, kinai su užterštumu Pekine kovoja paprastomis trumpalaikėmis priemonėmis: stabdo gamyklas, į miestą neįleidžia įvažiuojančių automobilių, draudžia kūrenti krosnis kietu kuru. Beje lengvųjų automobilių su dyzeliniais varikliais Pekine nėra, nes degalinės neprekiauja  dyzelinu. Kai kuriuose Pekino rajonuose, miesto autobusai naudoja suslėgtas gamtines dujas, nors didžioji dalis dar varomi dyzelinu.

Tsinghua universiteto miestelyje studentai zuja dviračiais ir elektriniais mopedais, kurių baterijas studentai krauna kaip kas išmano. Dažniausiai studentai baterijas krauna bendrabučiuose, nors juose dėl gaisro pavojaus baterijas krauti draudžiama. Į miestelį įleidžiami tik automobiliai su specialiais leidimais, kuriuos tikrina prie kiekvienų miestelio vartų esantys sargybiniai. Taip miestelyje užtikrinama visiška tyla ir ramybė. Po miestelį važinėja maršrutinis elektrobusas, tačiau juo studentai naudojasi retai. Populiariausia transporto priemonė – dviratis. Jį įsigyti labai paprasta. Miestelyje yra kelios naujų ir naudotų dviračių parduotuvės, šalia kurių veikia remonto dirbtuvės. Juose dviratis kainuoja apie 350 – 700 juanių. Tačiau neverta skubėti įsigyti dviratį pirmomis dienomis. Daug svarbiau įsigyti vietinio (China Mobile ar kito) bevielio ryšio paslaugų abonementą. Metinis 1.5 GB duomenų ir pokalbių abonementas Pekine kainuoja apie 300 juanių. Kitas svarbus komunikacijos įrankis – WeChat. Tai panašu į Skype, Facebook, WhatsApp mišrūną, tik daug patogesnį. O svarbiausia jis Kinijoje veikia be jokių trikdžių, nes Kinijos valstybės saugumo struktūros jį kontroliuoja. Facebook ir Google yra oficialiai uždrausti, tačiau įsijungus VPN, galima sėkmingai naudotis tiek vienu, tiek kitu.

Teko girdėti, kad keletą metų prieš WeChat gimimą, jo kūrėjas Zhang Xiaolong nuvyko į Longquan budistų šventyklą Pekine. Čia jis norėjo ramiai apmastyti savo idėją ir atlikti dvasines pratybas. Būdamas vienuolyne jis atsitiktinai pasidalijo mintimis su vietiniu vienuoliu. Didžiausią nuostabą Zhang Xialong‘ui sukėlė tai, kad kalbant su vienuoliui pasirodė, kad šis pakankamai gerai žino ir pačią WeChat idėją ir technologiją. Sužavėtas vienuolio žiniomis ir talentu, Zhang Xiaolong paprašė jo patarimų ir palydėjimo. Atlikęs septynių dienų dvasines pratybas vienuolyne, Zhang sugrįžo į Shenzhen, subūrė programuotojų komandą ir netrukus 2011 m. WeChat pasirodė rinkoje.

WeChat yra puiki priemonė informacijos persiuntimui ir dalijimuisi, komunikavimui, atsiskaitymams parduotuvėj ir su draugais, paslaugų, kelionių  pirkimui. Čia galima rasti studentų grupsus, kuriuose galima pigiai nusipirkti dviratį, šaldytuvą, spausdintuvą, batus, kojines, bei jas parduoti.

Atskridęs į Pekiną, nuvykau į Tsinghua universitetą, įsikūrusį miesto šiaurės vakaruose, buvusioje imperatoriaus parko teritorijoje. Tsinghua miestelis užima tik dalį to parko teritorijos. Šalia miestelio vakarų kryptimi yra Yuanmingyuan parkas ir vasaros rūmai ant Kunming ežero kranto. Dėl tokios išskirtinės padėties, Tsinghua universiteto miestelis yra pats gražiausias Pekine ir turbūt vienas gražiausių pasaulyje.

Tsinghua universitete prisistačiau Tarptautinių studentų registravimo centre. Registruojantis paaiškėjo, kad registracijos formoj reikia įrašyti kinišką vardą?! Suprantama, aš jo neturėjau. Išgelbėjo čia pat prie kito stalo įsikūrusi kūrybinė grupė, kuri tuoj pat man sukūrė kinišką vardą. Užrašė, ištarė ir pasiteiravo ar patinka. Ką galėjau atsakyti? Nesutikti? Savo pasiūlymo neturėjau, todėl sutikau ir taip  tapau 温景年.Wen Jing Nian, - taip skamba mano kiniška pavardė ir vardas. Galvojau, kad tuo ir baigsis kiniško vardo istorija. Pasirodo, ne. Prie kito stalo paprašė, kad ir pasirašyčiau kiniškai. Teko. Universiteto žiniaraščiuose, doktoranto pažymėjime ir kituose dokumentuose aš buvau įvardintas tiktai kinišku vardu.

Toliau sekė sveikatos patikrinimas poliklinikoj, interviu su policija, nuolatinės vizos gavimas, banko sąskaitos atidarymas ir kt. formalumai, kurie užtrunka ir reikalauja nuolankumo bei kantrybės. Kasmet į Tisnghua universitetą atvyksta apie penkis šimtus tarptautinių studentų iš viso pasaulio. Daugiausia jų atvyksta iš Pietų Korėjos, Pakistano, Malaizijos, Filipinų, Indijos, tačiau yra ir europiečių. Vokiečiai sudaro daugumą, nes Tsinghua universitetas su Acheno universitetu turi bendras mokymo programas. Teko sutikti studentų iš beveik iš viso pasaulio. Lengviau būtų išvardinti šalis iš kurių nesutikau studentų. Gan nedaug japonų. Kinijos santykiai su šia kaimynine šalimi gan sudėtingi dėl liūdnos praeities, kai nacistinė Japonija 1937 m. užgrobė dalį Kinijos ir vykdė masines kinų žudynes. II-o pasaulinio karo metai kinams buvo ypatingai sunkūs. Šalyje vyko pilietinis karas tarp Mao Dzedong‘o komunistų ir Chiang Kai-shek‘o nacionalistų ir šalį dar užpuolė išorinis priešas – Japonija.

Po karo 1949 m. paskelbus Kinijos Liaudies Respubliką ramaus laiko kinams dar teko palaukti. Nesiliaujantys nesutarimai ir grėsmė kilti kariniam konfliktui su Sovietų Sąjunga, Mao didžiojo šuolio politika, sukėlusi badą, chaotinis raudonųjų gvardiečių arba hongveibinų judėjimas (beje gimęs Tsinghua universitete), kultūrinė revoliucija, sumaištis po Mao mirties ir po to sekę kruvini Tiananmenio įvykiai, tai ištisa ekonominės stagnacijos, komunistinio teroro ir šalies uždarumo pasauliui era. Tiktai po 1989 m. antikomunistinių protestų Tiananmenio aikštėje, prasidėjo demokratiniai pokyčiai, politinės sistemos reformos, po kurių Kinija atsivėrė pasauliui, vyriausybė subalansavo šalies ūkį ir ekonomika pradėjo sparčiu tempu kilti aukštyn. Šalies ekonomika pagrįsta pusiau socialistiniu - kapitalistiniu modeliu, privačios ir valstybinės nuosavybės formų balansu, kurioje komunistų dominuojama vyriausybė stengiasi griežtai išlaikyti pagrindinius valstybės valdymo svertus. Panašu į tai, kad valdančios jėgos užčiuopė subalansuotą Kinijos vystymosi ir visuomenės gerovės augimo vektorių – kryptį. Šiuo metu Kinija yra antra pasaulio ekonomika po JAV ir turi potencialo ją aplenkti. Nors kartu su sparčiu augimu iškilo nauji iššūkiai: senstanti visuomenė dėl vykdytos vieno vaiko politikos, kainų kilimas, kova su augančia socialine atskirtimi ir t.t. 

Pirmą savaitgalį nutariau apsilankyti Pekino centre esančioje Tiananmenio aikštę. Daug labiau viliojantį, labiausiai lankomą muziejų pasaulyje (per metus jį aplanko 14.6 mln. turistų) Uždraustąjį miestą pasilikau desertui, kai būsiu aplankęs kitus, mažiau reikšmingus objektus aplinkui ir būsiu dar kartą peržiūrėjęs B.Bertolucci filmą „Paskutinis imperatorius“ (1987 m. filmuotą Uždraustame mieste). Pakeliui į Tiananmenį  aptikau National Performance Art Center. Grandiozinis ir įspūdingas objektas, vidury dirbtinio tvenkinio, primenantis išnyrantį povandeninį laivą. Į jį patenkama povandeniniu, koridoriumi, pro kurio stiklines lubas matosi tyvuliuojantis tvenkinio vanduo, nušviesdamas koridoriaus grindis ir sienas raibuliuojančių bangelių šešėliais. Kai praėjau visas apsaugas ir patekau į Tianamenio aikštę, atsidūriau priešais Uždraustojo miesto vartus ant kurių puikuojasi Mao Dzedongo paveikslas. Aikštėje minios kinų, o mes baltaodžiai esame tik vienetai ir todėl kartais pakalbiname vienas kitą. Tą jau pastebėjau ir Tsinghua universiteto miestelyje. Bet kartais pasitaiko, kad ir kinai mus pakalbina. Šalia stovėjęs vaikinas angliškai užkalbino tradiciniais klausimais: iš kur, kaip, kokiais keliais ir žodis po žodžio užsimezgė pokalbis. Kai jis norėjo nufotografuoti Uždraustojo miesto vartus, pasiūliau jį nufotografuoti jų fone. Tačiau jis atsisakė, nes yra budistas. Pradėjom kalbėti apie religiją ir apie tai kuo tikime. Jis iš tradicijos jaučia pagarbą savo seneliams, kurie meldėsi už jį ir jo laimę šioje žemėje. Tikėjimas į Budą jam teikia vilties atrasti laimę. Paklaustas kuo tikime mes Romos katalikai, pasakiau, kad mes tikime į amžinąjį Dievą, jo gailestingumą ir šio gailestingumo aukščiausią išraišką, Dievo įsikūnijimą Žmoguje – Jėzų Kristų. Pokalbis slinko lėtai, pagarbiai ir nenuobodžiai. Nei vienas, nei kitas niekur neskubėjome. Kai aš prasitariau, kad atvykau į Tianamenio aikštę tik susipažinti kur kas yra ir nesiruošiau eiti vidun į jokius objektus, mano bičiulis prasitarė, kad iš čia vykstąs į arbatos šventę, kuri šiais metais vyksta Pekine. Pasiteiravo ar nenorėčiau vykti kartu. Kodėl gi ne? Taip norėčiau. Kas gi gali būti įdomiau nei arbatos šventė, tik ką atvykus į Kiniją?

Po pusvalandžio mes sėdėjome vienoje iš kelių tūkstančių arbatinių, toli nuo Tiananmenio, kalbėjomės apie religijos įtaką gyvenime, apie Kinijos socialinę politiką, jos augimą, žmonių praturtėjimą ir apie tai, su kuo dabar susiduria ši milžiniška gilias arbatos tradicijas turinti šalis. Kalbėjomės apie savo šeimas, rodėm vaikų ir žmonų nuotraukas, pasikeitėm WeChat adresais, su visais ritualais išbandėm apie aštuonias arbatų rūšis, pasirinkom kokią arbatą pirksim. Taip praslinko pustrečios valandos. Arbatos šventė ėjo į pabaigą, arbatinės užsidarinėjo, diena ėjo vakarop. Išėję vis dar matėm sustojant labai prabangius automobilius, į kuriuos pasiturintys kinai sėsdavo su krepšiais arbatų arba su arbatos papločiais. Taip įpakuojama ypatingai brangi arbata. Ji panašiai kaip ir vynas, kuo ilgiau brandinta ir išlaikyta, tuo brangesnė. Tokio vieno papločio kaina kartais siekia ir 300 000 kuai (taip žargoniškai vadinami juaniai, panašiai kaip baksais vadinami doleriai). Kursą pasižiūrėję galite perskaičiuoti į eurus. Patikinu tik tiek, kad nulių nesumaišiau, jų tiek ir turi būti - penki.

Tsinghua universitete buvau įregistruotas studijuoti universiteto automobilių inžinerijos katedroje ir prof. Ma Fanhua mokslinio tyrimo grupėje “HCNG Autogroup”. Prof. Ma Fanhua atlieka tyrimus su vandenilio panaudojimu vidaus degimo variklyje. Kadangi tai yra su mano doktorantūros tema susijusi sritis, todėl buvo įdomu atlikti stažuotę pas patyrusį mokslininką. Pagal Tsinghua universiteto studentų Tarptautinių mainų nuostatus, atvykęs stažuotis doktorantas privalo surinkti 8 kreditus (128 akad. val.) per semestrą. Pirmąjį (rudens) semestrą studijavau ir laikiau šių dalykų egzaminus: automobilių inžinerija, vidaus degimo varikliai (I dalis) ir alternatyvios automobilių varymo sistemos. Be to, lankiau mokamas kinų kalbos pamokas (8 kreditai – 144 akad. val.) ir laikiau kinų kalbos egzaminą. Antrą semestrą studijavau ir laikiau šių dalykų egzaminus: automobilių avarijų saugos pagrindai, automobilių aplinkosaugos technologija ir vidaus degimo varikliai (II dalis). Taip pat tęsiau mokamas kinų kalbos studijas (8 kreditai – 144 akad. val.) ir laikiau kinų kalbos egzaminą.

Mokslinės stažuotės metu planavau atlikti slėginio uždegimo variklio (SUV) tyrimus panaudojant vandenilį. Tačiau tyrimams reikalingas slėginio uždegimo variklis su vandenilio įpurškimo sistema laiku nebuvo sumontuota Tsinghua laboratorijoje. Todėl atlikau bandymus tik su kibirkštinio uždegimo varikliu ir suslėgtų gamtinių dujų – vandenilio mišiniu ir kartu su prof. Ma Fanhua ir keliais “HCNG Autogroup” nariais parašėme apžvalginį straipsnį “Progress in hydrogen enriched compressed natural gas (HCNG) internal combustion engines - A comprehensive review” (priedas nr. 8), kuris buvo publikuotas žurnale “Renewable and Sustainable Energy Reviews” (Impact Factor: 8.050).

Prof. Ma Fanhua grupė dalyvavo Kinijos Mokslo ir technologijų ministerijai paskelbtame tarptautiniame konkurse dėl alternatyvių degalų panaudojimo transporte. “HCNG Autogroup” pasiūlymas buvo “Vandenilio generavimas elektrolizės būdu ir panaudojimas miesto autobusuose kartu su suslėgtomis gamtinėmis dujomis (CNG). Atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas ir infrastruktūros plėtra, susijusi su HCNG degalinėmis”.  Ruošiant pasiūlymą šiam konkursui reikėjo susirasti tarptautinius partnerius už Kinijos ribų. Partneriais galėjo būti mokslo įstaigos (universitetai), tyrimo laboratorijos ir institutai, suinteresuotos verslo įmonės, miesto savivaldybės ir kitos valstybinės institucijos. Prof. Ma Fanhua man pavedė surasti tarptautinius partnerius Europos Sąjungos šalyse ir su jais pasirašyti ketinimų protokolus. Ketinimų protokolus pasirašė ir tuo būdu Tsinghua universiteto partneriais šiame projekte tapo ne tik VGTU Automobilių inžinerijos katedra, bet ir kaimyninių šalių universitetai: Częstachowos politechnikos universitetas iš Lenkijos, Libereco technikos universitetas iš Čekijos. Dalyvavimas ruošiant medžiagą tarptautiniam konkursui suteikė pridėtinę vertę stažuotei, o užmegzti pakankamai glaudūs ryšiai su Tsinghua universiteto mokslininkais ateityje duos pridėtinę vertę ir VGTU ir Lietuvai.

Prof. Ma Fanhua ir Tsinghua universiteto vadovybė išreiškė norą užmegzti ryšius su VGTU ir kitais Lietuvos universitetais. Suderinus su Tsinghua vadovybe, teko organizuoti Lietuvos Respublikos Ambasadorės Kinijoje Inos Marčiulionytės vizitą Tsinghua universitete. 2017 m. gegužės 20 d. buvo tinkamiausias laikas vizitui. Tą dieną Tsinghua universiteto koncertų ir teatro rūmuose įvyko Vilniaus Mažojo teatro spektaklis „Motina“. Prieš spektaklį ambasadorė Ina Marčiulionytė susitiko su universiteto Tarptautinio bendradarbiavimo ir mainų programos vadove prof. Meng Bo, programos vadybininkė Long Yu, Automobilių inžinerijos katedros tarptautinių ryšių vadove Li Xin, prof. Ma Fanhua ir aplankė Automobilių inžinerijos katedrą ir automobilių saugumo bandymo laboratoriją.

Studijų metu Tsinghua universitete vyksta įvairios konferencijos ir seminarai, kuriuose pranešimus skaito aukščiausio rango pareigūnai bei firmų vadovai, tokie kaip buvęs ES vadovas R.Prodi, ES vyriausioji užsienio ryšių įgaliotinė F.Mogherini, buvusio JAV prezidento G.W.Bush‘o administracijos vadovas, VW Audi vyriausias dizaineris, PayPal vadovas D.Schulman ir kt. Tokio lygio pranešėjų pateikta informacija apie veiklas, plėtrą, vystymosi strategijas ir perspektyvas yra tiršta savo turiniu, paįvairinta įdomiais faktais, suteikia studentams žinių apie globalius pasaulio procesus.

Gyvenimas Tsinghua universiteto miestelyje yra gyvenimas tarptautinėje aplinkoje, kurioje bendravimas angliškai su įvairių tautų, religijų studentais ir tik retkarčiais su pačiais kinais, nėra tinkama terpė geriau pažinti pačią Kiniją. Juolab, kad bendraujant su kinais angliškai, jie kalba ne English, o Chinglish. Taip kartais užsieniečiai vadina anglų kalbą su kinišku šios kalbos supratimu ir mąstymu. Netgi kalbant apie abiem pusėms žinomą objektą, kinas gali nesuprasti kas jam sakoma angliškai. Kinų kalba yra toninė kalba, kurioje iš tų pačių garsų sudarytas tas pats skiemuo gali turėti skirtingas reikšmes. Kinų kalbos mokytoja patarė kalbant kiniškai išnaudoti visą savo kinų kalbos bagažą, kad geriau apibūdinti kontekstą. Taip yra didesnė tikimybė, kad kinas tave supras. Kartais atrodydavo, kad kinų mąstymo koordinačių sistema yra nukreipta visai kita kryptimi negu viso likusio pasaulio gyventojų.

Geriau pažinti Kiniją padėjo kinų kalbos pamokos. Jos būna devynių lygių, o kiekviename lygyje būna: kalbėjimo, klausymo, rašymo (kaligrafijos) ir kalbos pagrindų pamokos. Pasirinktame lygyje, vienu iš būdų pamokos vyksta keturis kartus per savaitę po dvi akademines valandas. Semestro viduryje ir jo gale vyksta egzaminas, kurį reikia išlaikyti ne mažesniu nei 6 balų pažymiu. Tie kas sėkmingai išlaiko kalbėjimo, klausymo ir kalbos pagrindų egzaminus gali pretenduoti gauti HSK (kinų kalbos mokėjimo patikrinimas) sertifikatą. Tačiau tokiu atveju pamokas tektų lankyti kasdien po keturias akademines valandas. O man lankant savo disciplinos paskaitos ir keturių kartų per savaitę buvo sotu. Mokymo tempas yra labai intensyvus, tačiau po dviejų semestrų, t.y. pabaigus antrą lygį, buitiniame lygmenyje galima susikalbėti. Minimalus kalbos mokėjimas labai pravertė keliaujant po Kiniją, nes išvykus toliau nuo turistų lankomų vietų Pekino, Šanchajaus, Honkongo anglų kalba tampa tolygi lietuvių kalbai. Nei viena, nei kita nepadeda susikalbėti. Tokiu atveju galima pasinaudoti kinų paaugliais, kurie dar iki mokyklos jau būna pramokę anglų kalbą ir dažnai stengiasi parodyti savo gebėjimus. O suaugę kinai ne visada išdrįsta parodyti savo anglų kalbos sugebėjimus. Tai priklauso nuo situacijos ir jų noro bendrauti.

Kinai, panašiai kaip ir daugelis Azijos tautų yra labai bendruomeniški žmonės. Jiems, dėl mūsų akims nežmoniško jų gausumo, yra sunkiai suvokiamas europietiškas individualizmas, siekimas išsiskirti ir dominuoti visuomenėje. Pasiteiravus ar gali kinas nusipirkęs hektarą žemės pasistatyti namą ir gyventi vienkiemyje už kelių šimtų kilometrų nuo Pekino, atsakymas buvo labai paprastas: o kam? Be kaimynų? Be bendruomenės? Didžiausią nuostabą man sukėlė tai, kad kinai serialus per televiziją žiūri būriais su giminėmis ir draugais. Paskui aptarinėja filmą, tematiką, jo herojus. Po to seka maisto ruošimas ir bendras stalas. 

Masinės informacijos šaltiniai mus ragina būti lyderiais, vadovais, o dar geriau žvaigždėmis. Kuriamos ir dėstomos vadybos, lyderystės, menedžmento, koučingo teorijos, be kurių neįmanoma įsitvirtinti visuomenėje, kilti karjeros laiptais ir pan. Deja realybėje karjeros laiptais dažnai kylama lipant per kitų galvas, vadovaujantis džiunglių įstatymais. Mūsų, mažiau nei trijų milijonų šalyje arba 500 mln. ES tai įmanoma, tačiau 1 400 mln. gyventojų šalyje, kurioje yra virš 160 milijoninių miestų, nepanašu į tai.

Turbūt metų pagyventi Kinijoje buvo mažoka, kad galėčiau rimtai ir tiksliai nusakyti kaip ugdomi kinų vaikai ir jaunimas, tačiau galiu pasakyti tik tiek, kad toje visuomenėje daugiau nuolankumo, nusižeminimo ir paprastumo. Kitaip sakant, mažiau vaidinimo ir siekimo pasirodyti prieš kitus. Juk prieš ką tu čia pasirodysi? Gyvendamas studentų miestelyje pastebėjau, kad ir merginos kinietės rengiasi kukliau, atrodo natūraliau, be makiažo, nesidažo plaukų, nepabrėžia savo seksualumo. Drįstu teigti, kad taip yra todėl, kad nėra būtinybės išsiskirti. Beje jeigu pamatai dažytais plaukus kinietę, su makiažu ir ryškiai lakuotais nagais, tai yra ne kinietė. Tai korėjietė. 

Puiki priemonė geriau pažinti Kiniją yra Pekino studentų turistų susivienijimas CET – Culture Exchange Trip. Tai pelno nesiekianti organizacija, suburianti visus studentus norinčius keliauti, susipažinti tarpusavyje ir geriau pažinti Kiniją. Šios organizacijos žygiai driekiasi nuo Šiaurės Korėjos iki Pietų Kinijos, nuo Tiandžino, Šanchajaus rytuose iki Urumči vakaruose. Su CET teko keliauti Vidinėje Mongolijoje esančioje Gobio dykumoje, Mandžiūrijoje, ne kartą aplankyti autentišką kinų sieną. Kelionių agentūros turistus dažniausiai veža į Badaliną. Patys kinai prasitarė, kad prieš keliasdešimt metų turistų patogumui buvo pastatyta siena Badaline. Norint pamatyti nors kiek autentiškesnę sieną, reikia vykti bent į Simatai arba Mutian. Na, o norint pažinti kinus ir jų šalį be makiažo, reikia iš savo gyvenamos vietos visuomeniniu transportu nuvykti į kokį nors Kinijos miestą arba kaimą (esantį už kelių šimtų kilometrų), jame susirasti nakvynę ir sugrįžti namo. Turbūt tai nėra sudėtinga užduotis, žinant, kad Kinijoje viskas įmanoma, tačiau viskas yra menas.

Prabėgus beveik vieniems metams, atėjo atsisveikinimo su Tsinghua, Pekinu ir Kinija metas. Lietuvos ilgesys ir atsisveikinimas su Kinija nebuvo toks paprastas kaip man atrodė. Abu poliai traukė į save, draskydami mane ir aš pats niekad nebūčiau pagalvojęs, kad bus taip nelengva. Ne šiaip viena bičiulė pasakė: Kinija palieka gilų įspaudą, labai gilų, tikrai gilų.