RSS

Naujienos

Vilniaus universiteto studentės Mortos Marijos Strazdaitės įspūdžiai iš studijų Kinijoje

Vilniaus universiteto studentės Mortos Marijos Strazdaitės įspūdžiai iš studijų Kinijoje

2016-02-03

Savo įspūdžiais dalinasi Vilniaus universiteto Socialinės politikos studentė Morta Marija Strazdaitė, 2014-2015 mokslo metus praleidusi Hainan universitete Kinijoje pagal Švietimo mainų paramos fondo skelbtą konkursą ir gavusi Kinijos stipendijų tarybos stipendiją.

 

 

 

Vieną studentiškai vėlyvą pirmo kurso vakarą galvon šovė idėja, kad reikia keliaut, pamatyti, pažinti, judėti. Nežinau kaip ir kodėl, bet po poros Google paieškų, į langelį suvedžiau lemtingus  žodžius – „stipendija Kinija“. Kinija? Prieš akis -  „The Economist“ straipsniai apie augančią ekonomiką, kritikuojama komunistų partija ir saldžiarūgštė vieštiena „Guobao“. Paieška, mano pačios nuostabai, atnešė vaisių ir po poros minučių jau gilinausi į pačio netikėčiausio plano galimybes ŠMPF puslapyje. 

Tuo metu idėja kvepėjo nepažįstama egzotika ir, atrodė, niekaip nesusiderins su realybe. Pirmiausiai, tais metais neatitikau kriterijų – buvau įpusėjusi tik pirmą kursą. Ir galiausiai antra – nestudijuoju nei sinologijos, nei orientalistikos – konkursas buvo niekaip nesusijęs su mano studijuojamu dalyku - socialine politika. Supratau, kad idėją pabrandinti reikės metelius. Apie tai labai daug sąmoningai nekontempliavau, tačiau net pati nepastebėjau, kaip mintis įsigyveno į kraują. Vos tik Fondui paskelbus konkursą, buvau paruošusi visus dokumentus.

„Čia žmonės nekalba mandarinų kalba. Dėl to daugumos mano sakinių ir nesupranta. Jaučiuosi kaip Žemaitijoje“ – Ištrauka iš laiško 2014.09.04

Pokalbiai apie mano praktiką Kinijoje su draugais iš Europos beveik 90% atveju būna tokie:
-Morta, kokiame mieste Kinijoje gyvenai?
-Haikou.
-???
-Hainano provincija. Kinija turi salą, ne, ne Taivaną, pačiuose žemyno pietuose, toje pačioje geografinėje „linijoje“ kaip Laosas bei Vietnamas.
-??? Aaaa...

Haikou. Mažylis tropinis miestelis, savyje apgyvendinantis apie tris milijonus žmonių. Papajų, mangų ir kokosų rojus. Vidutinė temperatūra – 25 laipsniai. Kalėdos po palmėmis. Pati provincija orientuota ties agrikultūra bei turizmu (Kinijos žemynui). Niekas nešneka angliškai. Dauguma – netaisyklinga mandarinų. Vietinis dialektas stiprus, girdimas kiekviename žingsnyje. Kiek man tai kėlė diskomforto? Net neįsivaizduojat. Pirmais mėnesiais visus reikalus betvarkydama, turėjau būti lydima savanorio dvikalbio kino. O reikalų būta – pradedant bankinėmis operacijomis, baigiant tarpininkavimu ant operacinio stalo (beskobiant kokosą persipjoviau pirštą).

„Atsibodo nesusišnekėt“ – 2014.09.15

Ironiška, bet žemas miesto išsilavinimo lygis ir orientacija į agrikultūra stipriai spaudė mano pačios motyvaciją mokytis kalbą. Yra viena, kai kalba kalbėti yra prestižas, statuso požymis ar tiesiog simpatija skambesiui, bet visai kitai, kai nuo to tiesiogiai priklauso saugumas ir buitinė komunikacija.

Metai, praleisti Kinijoje, buvo be galo įspūdingi. Ir sakydama „įspūdingi“, aš neturiu omenyje vien tik gerų, pozityvių apibūdinimų. Metai buvo sunkūs psichologiškai (tolima geografinė padėtis, kultūrinės sankirtos tiek su vietiniais, tiek su tarptautiniais studentais), fiziškai (neįprastas maistas, ekstremalios temperatūros ir  taifūnai) bei tie momentai, kai trūksta europietiškų vertybių, tokių kaip: teisė į privatumą (kad maudantis jūroje Tavęs nebandytų „selfint“ dešimtys aplinkinių), ramybę (kartais šeštadieninis skaitymas parke gali virsti kultūriniu vakarėliu aplink sėdimą suoliuką), teatrų ir muzikos kultūrą (šventė – hainaniečiai valgo, išeiginė – hainaniečiai valgo, nacionalinė diena – valgo, penktadienis – vaaaaaalgo). 

Bet nepaisant visų tų akimirkų, kai norėjau prasmegt žemėn, kai raudanavau iš gėdos, drebėjau iš baimės ar tiesiog skendau melancholijoje – metai buvo geri. Iš šios kelionės parsivežiau stiprų kinų kalbos pradžiamokslį (visiems optimistams – deja taip, yra ką veikti kinų kalboje, metai kalbos studijų neatvers durų į Apple būstinę Šanchajuje), tvirtesnę valią, užsispyrėliškumą, daugiau drąsos ir debesį ateities svajonių.

Negaliu sakyti, kad mano kelionė Kinijoje/su Kiniją/apie Kiniją pasibaigė.
 Man – ji įsivažiuoja, o Tau – galbūt tik prasidės!
 

 Morta M. Strazdaitė
morta.strazdaite@gmail.com

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Autorės kalba netaisyta