Lietuviškos šaknys Argentinoje tebėra gyvos

Šiau­lie­tis Ser­gė­jus Sta­pon­kus tris mė­ne­sius at­li­ko pra­kti­ką sa­va­no­riau­da­mas Ar­gen­ti­no­je, Tan­dil mies­to lie­tu­vių bend­ruo­me­nė­je „Lais­va Lie­tu­va”. Prieš de­šimt me­tų įkur­tos bend­ruo­me­nės na­riai mo­ko­si lie­tu­viš­kai, šo­ka lie­tu­viš­kus šo­kius, dai­nuo­ja su­tar­ti­nes ir ieš­ko sa­viš­kių Lie­tu­vo­je. S. Sta­pon­kui ne vie­nuo­se to­li­mos ša­lies na­muo­se bu­vo at­ver­ti praei­ties la­ga­mi­nai – su iš­sau­go­to­mis nuo­trau­ko­mis, laiš­kais, net ka­lė­dai­čiu iš praė­ju­sio šimt­me­čio Lie­tu­vos. „Vi­sus bend­ruo­me­nės na­rius vie­ni­ja ta pa­ti šak­nis ir no­ras pa­ma­ty­ti Lie­tu­vą”, – sa­ko S. Sta­pon­kus.

Į Ar­gen­ti­ną at­lik­ti pra­kti­kos lie­tu­vių bend­ruo­me­nė­je S. Sta­pon­kus skri­do lai­mė­jęs Švie­ti­mo mai­nų pa­ra­mos fon­do kon­kur­są. Rin­ko­si tarp dvie­jų ša­lių – Aust­ra­li­jos ir Ar­gen­ti­nos. Spren­di­mą nu­lė­mė Ar­gen­ti­no­je gy­ve­nan­tis drau­gas Se­bas Sten­ti, su ku­riuo su­si­pa­ži­no prieš 16 me­tų sa­va­no­riau­da­mas Ita­li­jo­je.

„Lie­tu­vo­je dau­giau ži­no­me apie azi­jas, tai­lan­dus, in­di­jas, nei kas de­da­si Pie­tų Ame­ri­ko­je. Vien man bū­nant vi­rė tik­ras įvy­kių ka­ti­las: re­vo­liu­ci­jos Či­lė­je, per­vers­mas Bo­li­vi­jo­je, šim­tai tūks­tan­čių Ve­ne­sue­los pa­bė­gė­lių, iš­si­bars­čiu­sių po Pe­ru ir Lo­ty­nų Ame­ri­ką, vil­tin­gi rin­ki­mai Ar­gen­ti­no­je, ku­rio­je ne­si­bai­gia fi­nan­si­nė kri­zė ir pe­sas ne­nus­to­ja kris­ti. Bet pa­žiū­rė­jus į ar­gen­ti­nie­čius kri­zės ne­si­jau­čia – sa­vo įpro­čių ne­kei­čia. Jie lai­min­gi”, – sa­ko S. Sta­pon­kus.

Šiau­lie­čio pra­kti­ka Tan­dil mies­to lie­tu­vių bend­ruo­me­nė­je ”Lais­va Lie­tu­va” tru­ko tris mė­ne­sius.

Apie lie­tu­vius Ar­gen­ti­no­je su S. Sta­pon­ku­mi kal­ba­mės gurkš­no­da­mi tra­di­ci­nę ar­gen­ti­nie­tiš­ką ma­tę, ku­rią pa­ruo­šė Šiau­liuo­se vie­šin­ti ar­gen­ti­nie­tė Sol, tai­po­gi įsi­jun­gu­si į lie­tu­vių bend­ruo­me­nės veik­las.

Ko­kia yra lie­tu­vių bend­ruo­me­nė ”Lais­va Lie­tu­va” Tan­dil mies­te?

Bend­ruo­me­nė pa­kan­ka­mai jau­na, įkur­ta prieš de­šimt me­tų. Lie­tu­vių yra vi­so­je Ar­gen­ti­no­je, pa­čios stip­riau­sios bend­ruo­me­nės su­si­bū­ru­sios Kor­do­bo­je, Ro­sa­rio, Bue­nos Ai­rė­se ir ša­lia esan­čiuo­se mies­tuo­se.

Lie­tu­vių bend­ruo­me­nę ”Lais­va Lie­tu­va” įkū­rė ke­le­tas ak­ty­vis­tų. Se­le­ne Ba­ñi­les – vie­na iš pa­grin­di­nių žmo­nių, su­bū­ru­si iš­si­mė­čiu­sius lie­tu­vių pa­li­kuo­nis. Se­le­ne ir jos vy­ras Ariel Lo Pin­to yra mo­ky­to­jai. Ita­lų kil­mės ar­gen­ti­nie­tis Ariel or­ga­ni­zuo­ja lie­tu­viš­kų fil­mų va­ka­rus bib­lio­te­ko­je, do­mi­si Lie­tu­vos is­to­ri­ja. Į bend­ruo­me­nės veik­las įsi­jun­gu­si ir Se­le­nes se­suo, duk­te­rė­čia, sū­nė­nas.

Jų na­mų sie­nos nu­ka­bi­nė­tos dau­gy­be lie­tu­viš­kų sim­bo­lių ir at­ri­bu­tų, na­mai daž­nai kve­pia lie­tu­viš­ka vir­tu­ve, o be is­pa­nų bei ita­lų kal­bų, ga­li­ma iš­girs­ti lie­tu­vių kal­bą. Ne­se­niai Se­le­ne su šei­ma ke­lia­vo po Eu­ro­pą ir Lie­tu­vą. „No­ri­me į Lie­tu­vą! – sa­kė grį­žę į Ar­gen­ti­ną. – Bent me­tams!”

Se­le­ne ren­ka šei­mos is­to­ri­ją ir ieš­ko gi­mi­nių Lie­tu­vo­je. Jos se­ne­lis Ka­zi­mie­ras Ba­ni­lis bu­vo iš Aukš­tel­kų (jo tė­vai Jus­ti­nas Ba­ni­lis ir Elž­bie­ta Mur­zai­tė), mi­rė 1952 me­tais Ar­gen­ti­no­je. Se­le­ne no­ri ras­ti Kons­tan­ti­no Ba­ni­lio (krikš­ty­tas 1896 me­tais) šei­mos ša­ką.

Se­le­ne Ba­ñi­les gi­mi­nai­čiai Ba­ni­liai bu­vo par­ti­za­nai, ko­vo­ję ties Rad­vi­liš­kiu. Sta­sys Ba­ni­lis-Smid­ras, ki­lęs nuo Aukš­tel­kų, bu­vo vie­nas iš Ža­lio­sios par­ti­za­nų rink­ti­nės va­dų.

Koks yra Tan­dil mies­tas, kiek ja­me gy­ve­na lie­tu­vių?

Tan­dil – ko­ne ku­ror­ti­nis, mul­ti­kul­tū­ri­nis Šiau­lių dy­džio mies­tas su iš­plė­to­ta inf­rast­ruk­tū­ra, eže­ru, su­pan­čiais kal­nais, sū­rio, mė­sos ir alaus ga­myk­lo­mis, ka­ri­niu ae­rod­ro­mu.

Ką va­din­si­me „lie­tu­viu”? So­le Ba­ñi­les vy­ras ar­gen­ti­nie­tis Se­bas­tia­no Fon­zo tu­ri ita­liš­ko krau­jo, bet jis di­des­nis lie­tu­vis nei dau­gu­ma iš mū­sų! Iš­si­ta­tui­ra­vęs Vy­tį ir lai­ko sa­ve lie­tu­viu. Kal­vis pa­gal pro­fe­si­ją, ge­riau­sias bend­ruo­me­nės šo­kė­jas, ap­si­vil­kęs lie­tu­viš­kais tau­ti­niais rū­bais vi­suo­met šo­ka prie­ky­je!

Tik­riau­siai čia tin­ka po­sa­kis: tau­ty­bė – ne ten, kur gi­mei, o kuo sa­ve lai­kai. Juo­lab, kad ar­gen­ti­nie­čių tau­tą su­da­ro dau­gy­bė XIX–XX am­žiaus emig­ran­tų, at­vy­ku­sių iš vi­sos Eu­ro­pos. Tai at­spin­di gat­vių pa­va­di­ni­mai, pa­tie­ka­lai, mies­to šven­tės, pa­vyz­džiui, Ok­to­ber­fes­tas, at­si­vež­tas vo­kie­čių.

Jiems svar­bu ieš­ko­ti ta­pa­tu­mo, iš­skir­ti­nu­mo, sa­vo šak­nų. Tai, kad ga­li sa­ky­ti „ma­no šak­nys iš Lie­tu­vos!”, jiems reiš­kia daug. Lie­tu­vių bend­ruo­me­nė­je na­rių yra apie 30, dau­gu­ma jų 30–40 me­tų. Juos vi­sus vie­ni­ja ta pa­ti šak­nis ir no­ras pa­ma­ty­ti Lie­tu­vą.

Aš bu­vau ket­vir­tas sa­va­no­ris, ku­ris mo­kė juos lie­tu­vių kal­bos, dai­nų, šo­kių. Vie­nas ki­tas jau šiek tiek „gau­do­si” lie­tu­viš­kai. Jiems rei­kia pa­lai­ky­mo, kad tra­di­ci­jos tęs­tų­si, kal­ba ne­ding­tų. Per Bal­tų vie­ny­bės die­ną mes be­ne pir­mie­ji Ar­gen­ti­no­je už­de­gė­me lau­žus, kal­bė­jau apie tra­di­ci­jas, kuo ši die­na ypa­tin­ga, dai­na­vo­me, šo­ko­me. Ačiū Da­riaus Ra­man­čio­nio ko­man­dai už su­kaup­tą pa­tir­tį ant Gir­ni­kų kal­no, Sal­du­vės, Ma­ja­kal­nio.

Bend­ruo­me­nė­je yra suau­gu­sių­jų šo­kių gru­pės „Lais­vės ak­muo”, „Ro­gus­žys”. Kar­tą per sa­vai­tę su­si­ren­ka šok­ti, da­ly­vau­ja įvai­riuo­se mies­to ir re­gio­no ren­gi­niuo­se. Taip pat vei­kia sa­vait­ga­li­nė vai­kų mo­kyk­lė­lė „Kau­kas”, jo­je ma­žie­ji „lie­tu­vai­čiai” pie­šia, šo­ka, dai­nuo­ja, žai­džia, ku­ria, žy­giuo­ja.

Kiek­vie­ną sa­vai­tę mo­kiau bend­ruo­me­nę lie­tu­vių liau­dies dai­nų, su­tar­ti­nių. Va­ka­rais su­sės­da­vo­me prie žva­kės ir kar­to­da­vo­me lie­tu­viš­kas mant­ras – jos la­bai vie­ni­ja. Šiau­lių kal­vis Al­ber­tas Mar­ti­nai­tis įda­vė ke­lio­nėn sku­du­čių, bir­by­nių, inst­ru­men­tus pa­li­kau bend­ruo­me­nei.

Gal­vo­jau, at­vyk­siu, iš­mo­ky­siu šok­ti liau­diš­kų šo­kių, o jie jau pa­si­kaus­tę – šo­ka tau­ti­nius šo­kius pri­si­mo­kę iš „You­tu­be”! Pa­tys siu­va­si tau­ti­nius rū­bus. Se­le­ne prie ma­no akių pa­si­siu­vo del­mo­ną tau­ti­niam kos­tiu­mui.

Pas­ku­ti­nė­mis die­no­mis de­ga­li­nė­je pa­ma­čiau sunk­ve­ži­mį su ten­tu, ant ku­rio pa­vaiz­duo­tos Vo­kie­ti­jos, Ar­gen­ti­nos ir Lie­tu­vos vė­lia­vos. Pa­kal­bi­nau vai­ruo­to­ją, jis lie­tu­viš­kai, ži­no­ma, ne­kal­ba, tik is­pa­niš­kai. Klau­siu, ko­dėl Lie­tu­vos vė­lia­va? Sa­ko, kad se­ne­lis bu­vo lie­tu­vis! Klau­siu pa­var­dės. But­kus! Mi­guel But­kus. Pak­vie­čiau jį at­vyk­ti į bend­ruo­me­nę – kaip tik ki­tą die­ną rin­ko­mės ga­min­ti žva­ku­čių. Į už­siė­mi­mą at­vy­ko su duk­ra Vik­to­ri­ja, ji kal­ba ke­lio­mis kal­bo­mis, stu­di­juo­ja ir dir­ba mo­de­liu. Ti­kiuo­si, kad šie „nau­jie­ji lie­tu­viai” įsi­jungs į Tan­dil lie­tu­vių bend­ruo­me­nę ir ras sa­vo gi­mi­nai­čius Lie­tu­vo­je. But­kai iš Lie­tu­vos emig­ra­vo tar­pu­ka­riu.

Ar te­ko bend­rau­ti su vy­res­nią­ja kar­ta?

Di­džiau­sia emig­ran­tų ban­ga į Ar­gen­ti­ną bu­vo XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje, da­bar­ti­nė vy­res­nio­ji kar­ta yra iš­vy­ku­sių­jų iš Lie­tu­vos anū­kai.

Prieš ma­ne sa­va­no­ria­vu­si stu­den­tė šiau­lie­tė Žie­dū­nė Lu­ko­šiū­tė (da­bar mei­lės emig­ran­tė Ar­gen­ti­no­je) pa­ra­šė ma­gist­ri­nį dar­bą „Ar­gen­ti­nos lie­tu­viai ir jų iden­ti­te­tas XX a. pir­mo­je pu­sė­je”, at­li­ko mik­rois­to­ri­nį ty­ri­mą, rem­da­ma­si jų is­to­ri­jo­mis.

Lie­tu­viš­kai jie be­veik ne­kal­ba, bet te­be­tu­ri iš­sau­go­ję se­nus lie­tu­viš­kus žur­na­lus, laiš­kus, tė­vų, se­ne­lių su­si­ra­ši­nė­ji­mus su gi­mi­nė­mis.

Bu­vau sve­čiuo­se pas ži­no­mą vie­tos gy­dy­to­ją Ma­rio César Pe­ce­lis. At­vė­rė di­džiu­lį la­ga­mi­ną, ja­me su­dė­ta šei­mos praei­tis! Vie­na­me laiš­ke ra­dau prieš 30 me­tų siųs­tą svei­ki­ni­mą su Ka­lė­do­mis ir „plot­ke­lę”. „Plot­ke­lė” bu­vo tarp krū­vos lie­tu­viš­kai ra­šy­tų laiš­kų su ru­siš­kais vo­kais ir pa­što ženk­lais. Tarp pri­si­mi­ni­mų, fo­tog­ra­fi­jų, nu­si­vy­li­mų, džiaugs­mų ir svei­ki­ni­mų. Paaiš­ki­nau „plot­ke­lės” sim­bo­li­ką, kad lau­žo­me prie Kū­čių sta­lo.

Ma­rio César Pe­ce­lis tė­vai pa­li­ko Lie­tu­vą su tar­pu­ka­rio emig­ran­tų ban­ga. Pats ta­po gy­dy­to­ju. Ve­dė. Užau­gi­no tris vai­kus. Sek­ma­die­niais kar­tu su žmo­na tar­nau­ja baž­ny­čio­je – gro­ja gi­ta­ra. Lan­ko įvai­rius sen­jo­rų už­siė­mi­mus, tarp jų bu­vo ir lie­tu­vių liau­dies dai­nų mo­ky­ma­sis, mu­zi­ka­vi­mas. Da­bar su žmo­na mo­ko­si ang­lų kal­bos – ruo­šia­si va­sa­rą pir­mą kar­tą at­vyk­ti į Lie­tu­vą ir ti­ki­si su­si­pa­žin­ti su tais, ku­rie ra­šė laiš­kus jiems ne­sup­ran­ta­ma kal­ba.

Ma­rio César Pe­ce­lis gi­mi­nės gy­ve­no Uk­mer­gė­je ir Pa­ne­vė­žy­je. Ma­rio tė­ve­liai su­si­pa­ži­no Ar­gen­ti­no­je: 1940 me­tais Ka­zi­mie­ras Pe­če­lis ir Ma­ri­ja Gir­ny­tė su­si­tuo­kė. Gal kas ga­li su­teik­ti ži­nių apie Ka­zę Ka­la­džiū­nie­nę iš Uk­mer­gės, Jo­ną Gir­nių, Ma­ry­tę Bla­žins­kai­tę iš Pa­ne­vė­žio ar jų gi­mi­nai­čius? Iš­sau­go­ti ir Va­len­to Ule­vi­čiaus (Ma­ri­jam­po­lė), Ro­lan­do Meiš­to (Pa­ne­vė­žys) ra­šy­ti laiš­kai.

Kiek­vie­na lie­tu­viš­kų šak­nų šei­ma – at­ski­ra is­to­ri­ja. Mau­ri­cio Diaz, ve­te­ri­na­ras, la­bai ger­bia­mas žmo­gus. Jo idea­las – se­ne­lis Pet­ras Gru­šaus­kas. Užau­gi­nęs tris anū­kus ir iš­mo­kęs juos gy­ve­ni­miš­kos iš­min­ties. Mau­ri­cio ra­šo kny­gą apie se­ne­lį. Se­ne­lis bu­vo be iš­si­la­vi­ni­mo, bet la­bai ger­bia­mas žmo­gus. Žmo­nės atei­da­vo pas jį ap­si­kirp­ti. Kirp­da­vo už dy­ką ir il­gai, nes daug bend­rau­da­vo. Vi­sa­da pa­si­puo­šęs, vil­kįs kos­tiu­mą, ži­no­jo vi­sas pa­sau­lio nau­jie­nas, nuo ry­to klau­sy­da­vo ra­di­jo, skai­ty­da­vo daug laik­raš­čių, po­li­ti­kuo­da­vo su pro­fe­so­riais, dis­ku­tuo­da­vo.

Mau­ri­cio pa­sa­ko­jo: kai mi­rė se­ne­lis, ge­ras jo drau­gas, veng­ras pro­fe­so­rius, sa­kė, kad ge­res­nio de­ba­ti­nin­ko ne­bu­vo su­ti­kęs. Mau­ri­cio sū­nus gi­mė po ke­lių die­nų nuo se­ne­lio mir­ties. Nea­be­jo­jo dėl var­do: sū­nų pa­va­di­no Ped­ro – Pet­ru. Mau­ri­cio tę­sia iš se­ne­lio pe­rim­tas tra­di­ci­jas. Gi­mė vai­kas – pa­so­di­no me­dį.

Kai se­ne­lis Pet­ras at­vy­ko į Pa­ta­go­ni­ją, nie­ko ne­tu­rė­jo, bu­vo ge­le­žin­ke­lio bė­gių tie­sė­jas. Pa­ta­go­ni­jos gam­ta pa­na­šiau­sia į Lie­tu­vą – yra ir šal­čio, snie­go, upių. Lie­tu­vis įvei­sė so­dą, so­di­no dar­žus, lai­kė gy­vu­lių. Gy­ve­no kaip Lie­tu­vo­je, su­si­kū­rė lie­tu­viš­ką ap­lin­ką. Nors į Ar­gen­ti­ną vy­ko ti­kė­da­ma­sis ras­ti ro­jų, įsi­kur­ti ne­bu­vo taip pa­pras­ta. Se­ne­lis Pet­ras su­si­kū­rė lie­tu­viš­ką ro­jų sa­vo ran­ko­mis.

Mau­ri­cio tu­ri iš­sau­go­jęs se­nų laiš­kų. So­viet­me­čiu jo pus­se­se­rė iš Lie­tu­vos iš pra­džių siun­tė laiš­ką lie­tu­viš­kai, kai ne­ga­vo at­sa­ky­mo, pa­ra­šė ru­siš­kai – pa­ma­nė, ru­sų kal­ba po­pu­lia­res­nė, gal at­ras, kas iš­vers. Kas pa­ra­šy­ta, Mau­ri­cio ne­sup­ra­to nei lie­tu­viš­kai, nei ru­siš­kai. Po dau­ge­lio me­tų jo žmo­na, pro­fe­so­rė, su­ti­ko stu­den­tą iš Bal­ta­ru­si­jos, jis iš­ver­tė laiš­ką. Bu­vo ra­šo­ma, kad bū­tų sma­gu su­si­pa­žin­ti, o jei gi­mi­nai­čiai at­siųs­tų iš­kvie­ti­mą, mer­gi­na at­vyk­tų į Ar­gen­ti­ną už sa­vo pi­ni­gus. Bu­vo ir ad­re­sas, ir pa­so duo­me­nys.

Mau­ri­cio ap­gai­les­ta­vo: „Aš tiek me­tų laiš­ko ne­pers­kai­čiau!” Prieš dve­jus me­tus Mau­ri­cio at­vy­ko į Lie­tu­vą, su­si­ra­do pus­se­se­rę. Ji tą laiš­ką ra­šė dar bū­da­ma mo­ki­nė. Pa­ga­liau su­si­ti­ko – bu­vo džiaugs­mo aša­rų.

Daž­na šei­ma Ar­gen­ti­no­je tu­ri sa­vo la­ga­mi­ną su praei­ti­mi?

Taip. Vie­ni di­des­nį, ki­ti ma­žes­nį. Bu­vau sve­čiuo­se pas oro pa­jė­gų ka­ri­nin­ką Gus­ta­vo Henrikas Czop. Jis vie­nas iš ge­riau­siai kal­ban­čių lie­tu­viš­kai, anks­čiau pri­klau­sė lie­tu­vių bend­ruo­me­nei Bue­nos Ai­rė­se. Jo na­muo­se ma­tai al­to­rė­lį: že­mė iš gim­tos so­dy­bos, iš Lie­tu­vos, sim­bo­liai iš Dai­nų šven­tės. Sa­kė, kad jam tai bu­vo pa­ts įspū­din­giau­sias ren­gi­nys, ko­kį yra ma­tęs.

Jis pa­sa­ko­jo, kaip lėk­tu­vui ky­lant iš Pa­ry­žiaus į Lie­tu­vą, iš­gir­do žmo­nes kal­bant lie­tu­viš­kai ir pra­dė­jo verk­ti. Tai bu­vo jo pir­mas kar­tas Lie­tu­vo­je. „At­sis­to­jęs ant že­mės, pa­ju­tau, kad įau­gau šak­ni­mis”, – sa­kė. Ke­liau­da­mas po Lie­tu­vą, pa­ma­tė pei­za­žą to­kį, ko­kį pieš­da­vo lie­tu­vių vai­di­ni­mams Ar­gen­ti­no­je. Jis man ro­dė, sa­ky­tu­mei, pa­pras­tas nuo­trau­kas, kai ku­rios pa­si­lie­ju­sios, pro ma­ši­nos lan­gą fo­tog­ra­fuo­tos, o jam – pa­čios bran­giau­sios!

Gus­ta­vo pa­lai­kė ry­šius su An­ta­nu Sau­lai­čiu. Yra da­vęs įžo­dį Lie­tu­vos skau­tų są­jun­gai, A. Sau­lai­tis jam do­va­no­jo uni­for­mą.

Ar iš­li­ko šei­mo­se už­si­kon­ser­va­vu­sių lie­tu­viš­kų žo­džių, tra­di­ci­jų iš tar­pu­ka­rio?

Bend­ruo­me­nė­je jau­ni žmo­nės, jie kal­ba vie­ti­ne kal­ba. Kai prieš dve­jus me­tus bu­vo­me Šiau­rės Ame­ri­ko­je, skau­tų šimt­me­čio sto­vyk­lo­je, ten gy­ve­nan­tie­ji pa­vel­dė­jo se­ne­lių kal­bą. Pa­vyz­džiui, mes, skau­tai, iš­si­ri­kiuo­ja­me, o jie sa­ko: „Ly­giuot, ra­miai, uni­for­mą su­si­tvar­kyt! Šlip­sus su­si­žiū­rėt!”. At­žy­giuo­ja su lie­tu­vių liau­dies dai­no­mis, o prie lau­žo skam­ba sma­gios „sme­to­ni­nės” už­sta­lės dai­nos. Aš daug dai­nų gir­dė­jęs, bet ten kai ku­rias iš­gir­dau pir­mą kar­tą.

Ar­gen­ti­no­je, kur bu­vau, iš­li­ko mais­to tra­di­ci­ja. Per Ok­to­be­fes­tą lie­tu­vių bend­ruo­me­nės na­riai sa­vo kios­ke­ly­je par­da­vi­nė­jo ir lie­tu­viš­kus pa­tie­ka­lus. Su­si­rin­kę kar­tu „čeč­ka­vo­jo­me” ko­pūs­tus. Ko­pūs­tus rau­gė, pa­skui troš­ki­no su mė­sa ir, įdė­ję į ban­de­lę, par­da­vi­nė­jo.

Mo­ky­to­ja Kla­ri­sa iš Lie­tu­vos yra par­si­ga­be­nu­si bul­vių tar­ka­vi­mo ma­ši­ną, sau­go ją kaip sa­vo akį. Ke­pa ku­ge­lį. Po­pu­lia­rūs ga­mi­niai „Tin­gi­nys”, „Na­po­leo­no” tor­tas, spur­gos. „Ska­nu­čiai”, varš­kė­tu­kai – lie­tu­viš­kos vir­tu­vės pa­va­di­ni­mų daug.

Ka­da lie­tu­vy­bė Ar­gen­ti­no­je ėmė silp­nė­ti?

Lie­tu­vy­bės ju­dė­ji­mas silps­ta, kai se­nie­ji lie­tu­viai pa­trio­tai, ku­rie gy­ve­no lais­vos Lie­tu­vos idė­ja, iš­ke­lia­vo į dau­sas. Tą­sa ne vi­sur pe­rim­ta, ten, kur ne­bu­vo tvir­to pa­grin­do, lie­tu­viai su­si­lie­jo su vie­ti­niais. Da­bar at­gi­mė iš­si­mė­čiu­sių­jų, iš­si­bars­čiu­sių­jų pro­vai­kai­čiai.

Šiau­lie­tė, at­li­ku­si is­to­ri­jos ty­ri­mą, nag­ri­nė­jo lie­tu­vių su­si­skal­dy­mo prie­žas­tis. Vie­na iš prie­žas­čių – po­li­ti­ka. Pa­tys ar­gen­ti­nie­čiai sa­ko, kad pas juos prie sta­lo ne­ga­li­ma kal­bė­ti dviem te­mo­mis: apie po­li­ti­ką ir fut­bo­lą.

Vie­ną die­ną bu­vo­me nu­vy­kę į Ro­sa­rio mies­tą, ieš­ko­jo­me lie­tu­viš­kų pėd­sa­kų. Ra­do­me.

Lie­tu­vio ku­ni­go eg­zor­cis­to Juo­zo Mar­gio var­du pa­va­din­ta gat­vė. Lie­tu­vos glo­bė­jo šv. Ka­zi­mie­ro lie­tu­vių baž­ny­čia su jo­je esan­čia Ši­lu­vos mer­ge­le, Ge­di­mi­no stul­pais, Vy­čiu ir ki­tais mie­lais lie­tu­vio akims sim­bo­liais, su pres­ti­ži­ne Lie­tu­vos Res­pub­li­kos mo­kyk­la be lie­tu­vių. Pa­lai­min­to­jo Jur­gio Ma­tu­lai­čio pėd­sa­kas – iš­li­kę ke­tu­ri Ma­ri­jo­nų or­di­no vie­nuo­liai (du Ro­sa­rio, du – sos­ti­nė­je). Pa­va­žia­vęs ma­tai – Li­tua­nia (Lie­tu­vos) gat­vė. To­kie da­ly­kai la­bai su­jau­di­na ir pa­lie­čia.

Koks ke­lio­nės mo­men­tas bu­vo la­biau­siai jau­di­nan­tis?

Is­to­ri­jos, pa­pa­sa­ko­tos apie Mau­ri­cio se­ne­lį. Su pa­mo­ky­mais, tar­si skai­ty­tum ita­lų ra­šy­to­ją Bru­no Fer­re­ro. Pers­kai­tai, su­si­mąs­tai. Kai Mau­ri­cio pa­sa­ko­jo, jau­čiau, kaip drėks­ta akys..

Jau­di­nan­tis mo­men­tas, kai Tau­tų šven­tė­je, ku­rio­je kiek­vie­na ša­lis pri­sta­to sa­vo tra­di­ci­jas, šo­kius, pa­tie­ka­lus, ne­šiau tris­pal­vę. Ma­tai tra­di­ci­niais lie­tu­vių kos­tiu­mais ap­si­ren­gu­sius vie­tos gy­ven­to­jus, jų vei­dai tam­ses­ni, kal­ba ki­ta, o lie­tu­vy­bė – vi­du­je.

Ne­ma­žiau su­si­grau­di­nau iš­gir­dęs su­tik­to bra­zi­lo Ki­ko, vie­no iš Ame­ri­kos skau­tų sto­vyk­los or­ga­ni­za­to­riaus, gie­da­mą Lie­tu­vos him­ną.

Lie­tu­vy­bė Ar­gen­ti­no­je neiš­nyks?

Lie­tu­viš­kos sa­le­lės neiš­nyks, jei bus pa­lai­ky­mas iš Lie­tu­vos, mo­ty­va­ci­ja ir sa­vi­mo­ty­va­ci­ja.