Australijos trauka
Australija mane traukė dar nuo tada, kai buvau moksleivė. Giedras, saulėtas dangus, itin aukštai pagal gyvenimo kokybę reitinguojami miestai, žavus australiškas akcentas, universitetai, patenkantys į geriausių pasaulyje sąrašą, unikali flora ir fauna, šimtus kilometrų besitęsiantys paplūdimiai… Žinojau, kad Australija turi visus šiuos dalykus, tačiau nenumaniau, kad Melburne yra aktyvi lietuvių bendruomenė ir mokykla.
Studijuodama kūrybos komunikaciją Vilniaus universitete planavau pagal dvišalę mainų sutartį vieną semestrą mokytis Melburno universitete. Kai sužinojau, kad Švietimo mainų paramos fondo dėka yra galimybė atlikti praktiką Melburno Baltijos lituanistinėje mokyklėlėje, labai apsidžiaugiau ir nedelsdama aplikavau šiai praktikai.
Kurkime ateitį kartu
Atvykusi į Australiją susipažinau su mokyklos įkūrėjais, kurie man padėjo surasti gyvenamąją vietą. Taip pat kaip klausytoja sudalyvavau seminare „Vaikų lituanistinis ugdymas Australijoje. Kurkime ateitį kartu“, kuriame dalyvavo Adelaidės ir Melburno Baltijos mokyklos mokytojai. Tai buvo puiki proga susipažinti su mokyklėlės veikla, mokytojais, mokymo metodais bei iššūkiais, su kuriais jie susiduria mokydami vaikus lietuvių kalbos. Skiriasi ne tik mokyklą lankančių vaikų amžius, bet ir kalbos mokėjimo lygis, o dėmesio reikia jiems visiems vienu metu, tad mokyklėlei labai praverčia praktikantų pagalba.
Pati dar būdama mokyklinio amžiaus mėgau mokytis užsienio kalbas – lankiau japonų kalbos kursus, vėliau savarankiškai išmokau ispanų kalbą. Įvairių kalbos mokymosi metodų išmanymas man labiausiai padėjo mokant vaikus – daugiausiai laiko praleidau su mokiniais, kurie prieš pradėdami lankyti mokyklėlę lietuviškai beveik nekalbėjo. Tačiau šį kartą siekiau suprasti ne kaip efektyviai mokytis, o kaip efektyviai mokyti. Turėjau išmokti, kaip motyvuoti, sudominti mokinius ir išlaikyti jų dėmesį, planuoti pamokas ir laiką jų metu. Taip pat mokykloje kalbėjome apie Lietuvos istoriją, tradicijas, visi kartu šokome lietuviškus šokius, dainavome dainas.
Melburno Baltijos mokyklėlė nėra vienintelis lietuvybės centras Melburne – ten taip pat veikia lietuvių klubas. Jam priklauso didelis pastatas netoli miesto centro, kuriame yra restoranas, koncertų salės. Ten kiekvieną sekmadienį vyksta pietūs, galima įsigyti lietuviško maisto. Visi įvairaus amžiaus žmonės, kuriuos sutikau lietuvių klube buvo draugiški ir noriai bendraujantys, o jų istorijos – skirtingos. Vieni atsikraustė į Australiją visai neseniai, vedini darbo galimybių, kiti čia praleido visą gyvenimą, nes tarpukario ar Antrojo pasaulinio karo metais į Australiją persikėlė jų tėvai ar seneliai.
Miestas
Melburnas – labai kultūriškai turtingas miestas, kuriame yra daug įvairių tautų bendruomenių, vyksta gausybė kultūrinių festivalių, renginių. Vienoje gatvėje galima rasti kavinių, siūlančių libanietiško, ispaniško, vietnamietiško, etiopiško, marokietiško ar kokio kitokio maisto. Australijoje nesunku susipažinti su žmonėmis iš įvairiausių pasaulio kampelių. Be lietuvių bendruomenės, mano geriausi draugai buvo imigrantai iš Kolumbijos, Libano, Filipinų ir, žinoma, patys australai. Jie – labai malonūs, draugiški žmonės.
Nostalgija
Prisiminus mėnesius, praleistus Australijoje, mane persmelkia nostalgija. Nors studijos ir praktika vienu metu reikalavo intensyvaus gyvenimo tempo ir turėjau išmokti geriau planuoti savo laiką, Melburno Baltijos mokyklos įkūrėjų ir mokinių tėvų dėka aš jaučiausi bendruomenės dalimi. Mokyklos įkūrėjai – itin įkvepiantys žmonės. Daugiau apie mokyklėlę jų ir mokyklos mokinių lūpomis galima sužinoti pažiūrėjus mano trumpametražį filmuką „Melburno Baltija“.