Kaip kilo mintis dalyvauti Švietimo mainų paramos fondo konkurse?
Kadangi esu doktorantė, yra privaloma stažuotė užsienio universitete. Todėl tiesiog ieškojau paramos, kad galėčiau įgyvendinti šį uždavinį.
Kodėl nusprendėte vykti būtent į Slovėniją?
Slovėnija yra postsocialistinė šalis kaip ir Lietuva, tačiau taip pat turinti ir kitokį kontekstą nei Lietuva, ypač gamtiniu, istoriniais aspektais. Mano disertacijos temai buvo ypač svarbu pasitikrinti idėjas, metodus kitoje, tačiau tuo pat metu ir ne pernelyg tolimoje aplinkoje, kad mano nagrinėjama problematika būtų aktuali. Be to, pavyko užmegzti ryšį su vietiniais tyrėjais, kurie maloniai sutiko pagelbėti.
Kokiame universitete ir ką studijavote? Kuo ypatinga pasirinkta aukštoji mokykla Slovėnijoje?
Atlikau tyrimus Liublianos universitete, Architektūros fakultete. Mano kryptis urbanistiniai tyrimai ir šis universitetas ypač sužavėjo tuo, kad neseniai panašiame į Lietuvą kontekste sugebėjo sukurti atskirą Urbanizmo studijų programą bei veikimo mechanizmą jai ir praktiniame lygmenyje, ko Lietuvos universitete dar kol kas neturime.
Kokie didžiausi iššūkiai Jūsų laukė pandemijos metu, nes išvažiavote rugsėjį, kai situacija buvo neaiški?
Visuomet buvo nežinomybė. Skrydžiai, kelionės laikai buvo ne kartą atidedami, keičiami. Išvykus buvo aišku, kad suplanuotas grįžimas taip pat gali koreguotis. Nuvykus iškart stengiausi kiek įmanoma išnaudoti biblioteką bei kitus prieinamus šaltinius ir neklydau, nes spalį bibliotekas, kaip ir visa kita, uždarė. Teko gyventi kitaip, planuoti, išnaudoti galimybes turint mintyje, kad bet kada neteksi tų galimybių.
Su kokiais sunkumais susidūrėte būtent dėl pasaulinės pandemijos?
Pirmiausia, besikeičiantys kelionių, skrydžių laikai, atšaukimai, nerimas dėl nuostolių. Visa laimė, pavyko viską sklandžiai suderinti ir esu labai dėkinga švietimo mainų paramos fondui, kuris nepaliko bėdoje ir dėl to nepatyriau daug nuostolių, labai supratingai ir lanksčiai žvelgė į situaciją. Taip pat labai gaila, kad negalėjau visą laiką išbūti universitete ir artimiau susipažinti su studijomis, žmonėmis bei negalėjau aplankyti daugiau visų nagrinėjamų miestų, nes dėl ribojimų to tiesiog nebuvo galima daryti, ir iškart atvykus skubėjau pasinaudoti visais šaltiniais, iki apribojimų.
Studijas turėjote pabaigti nuotoliniu būdu, kaip Jums sekėsi?
Turėjau susirinkus medžiagą, todėl tiesiog vykdžiau toliau tyrimus ir su mentoriumi bendravome nuotoliniu būdu.
Kas gyvenant Slovėnijoje paliko didžiausią įspūdį?
Didžiausią įspūdį paliko gamta, kurios deja, dėl pandemijos nepamačiau kiek norėtųsi. Bet giliausias prisiminimas grįžtant namo. Turėjau vykti traukiniu iš Liublianos į Vienos oro uostą. Dieną prieš turėjau bilietus bei patvirtinimą, kad traukinys tikrai važiuos. Deja, atvykus į traukinių stotį likau stovėti tuščiame perone, nes žadėto traukinio nebuvo, sustabdė dėl pandemijos. Tuomet prasidėjo tikras karas tiek su darbuotojais stotyje, tiek emociškai viduje, kad galiu ir neatsidurti tame oro uoste, nes kaip žinia, su Slovėnija nėra itin išvystytas susisiekimas. Tačiau buvau labai maloniai nustebinta, kad stotyje buvo labai greitai sureaguota į susiklosčiusią situaciją ir mane pavėžėjo iki kito miesto, kad galėčiau spėti persėsti į traukinį, į Vieną.
Kas jus labiausiai praturtino šios patirties metu? Kokių naujų žinių pavyko pasisemti besimokant?
Iš profesinės pusės labiausiai praturtino galimybė detaliau panagrinėti miestus kitame, ne Lietuvos kontekste. Taip pat be galo naudingos buvo pažintys, profesionali mano tyrimų kritika kitų šalių specialistų, kurios ypač daug gavau CA2RE nuotolinės konferencijos metu. Svarbi ir įvairios literatūros, kurios neturiu savo universitete, prieiga.
Ar savo draugams rekomenduotumėte pasinaudoti galimybe studijuoti užsienyje?
Neabejotinai. Manau privalome semtis žinių ir patirties kiek įmanoma daugiau, kad Lietuvoje galėtume kurti bei pasiūlyti kažką tiek Lietuvai, tiek platesniam kontekstui.
Kaip kilo mintis dalyvauti Švietimo mainų paramos fondo konkurse?
Kadangi esu doktorantė, yra privaloma stažuotė užsienio universitete. Todėl tiesiog ieškojau paramos, kad galėčiau įgyvendinti šį uždavinį.
Kodėl nusprendėte vykti būtent į Slovėniją?
Slovėnija yra postsocialistinė šalis kaip ir Lietuva, tačiau taip pat turinti ir kitokį kontekstą nei Lietuva, ypač gamtiniu, istoriniais aspektais. Mano disertacijos temai buvo ypač svarbu pasitikrinti idėjas, metodus kitoje, tačiau tuo pat metu ir ne pernelyg tolimoje aplinkoje, kad mano nagrinėjama problematika būtų aktuali. Be to, pavyko užmegzti ryšį su vietiniais tyrėjais, kurie maloniai sutiko pagelbėti.
Kokiame universitete ir ką studijavote? Kuo ypatinga pasirinkta aukštoji mokykla Slovėnijoje?
Atlikau tyrimus Liublianos universitete, Architektūros fakultete. Mano kryptis urbanistiniai tyrimai ir šis universitetas ypač sužavėjo tuo, kad neseniai panašiame į Lietuvą kontekste sugebėjo sukurti atskirą Urbanizmo studijų programą bei veikimo mechanizmą jai ir praktiniame lygmenyje, ko Lietuvos universitete dar kol kas neturime.
Kokie didžiausi iššūkiai Jūsų laukė pandemijos metu, nes išvažiavote rugsėjį, kai situacija buvo neaiški?
Visuomet buvo nežinomybė. Skrydžiai, kelionės laikai buvo ne kartą atidedami, keičiami. Išvykus buvo aišku, kad suplanuotas grįžimas taip pat gali koreguotis. Nuvykus iškart stengiausi kiek įmanoma išnaudoti biblioteką bei kitus prieinamus šaltinius ir neklydau, nes spalį bibliotekas, kaip ir visa kita, uždarė. Teko gyventi kitaip, planuoti, išnaudoti galimybes turint mintyje, kad bet kada neteksi tų galimybių.
Su kokiais sunkumais susidūrėte būtent dėl pasaulinės pandemijos?
Pirmiausia, besikeičiantys kelionių, skrydžių laikai, atšaukimai, nerimas dėl nuostolių. Visa laimė, pavyko viską sklandžiai suderinti ir esu labai dėkinga švietimo mainų paramos fondui, kuris nepaliko bėdoje ir dėl to nepatyriau daug nuostolių, labai supratingai ir lanksčiai žvelgė į situaciją. Taip pat labai gaila, kad negalėjau visą laiką išbūti universitete ir artimiau susipažinti su studijomis, žmonėmis bei negalėjau aplankyti daugiau visų nagrinėjamų miestų, nes dėl ribojimų to tiesiog nebuvo galima daryti, ir iškart atvykus skubėjau pasinaudoti visais šaltiniais, iki apribojimų.
Studijas turėjote pabaigti nuotoliniu būdu, kaip Jums sekėsi?
Turėjau susirinkus medžiagą, todėl tiesiog vykdžiau toliau tyrimus ir su mentoriumi bendravome nuotoliniu būdu.
Kas gyvenant Slovėnijoje paliko didžiausią įspūdį?
Didžiausią įspūdį paliko gamta, kurios deja, dėl pandemijos nepamačiau kiek norėtųsi. Bet giliausias prisiminimas grįžtant namo. Turėjau vykti traukiniu iš Liublianos į Vienos oro uostą. Dieną prieš turėjau bilietus bei patvirtinimą, kad traukinys tikrai važiuos. Deja, atvykus į traukinių stotį likau stovėti tuščiame perone, nes žadėto traukinio nebuvo, sustabdė dėl pandemijos. Tuomet prasidėjo tikras karas tiek su darbuotojais stotyje, tiek emociškai viduje, kad galiu ir neatsidurti tame oro uoste, nes kaip žinia, su Slovėnija nėra itin išvystytas susisiekimas. Tačiau buvau labai maloniai nustebinta, kad stotyje buvo labai greitai sureaguota į susiklosčiusią situaciją ir mane pavėžėjo iki kito miesto, kad galėčiau spėti persėsti į traukinį, į Vieną.
Kas jus labiausiai praturtino šios patirties metu? Kokių naujų žinių pavyko pasisemti besimokant?
Iš profesinės pusės labiausiai praturtino galimybė detaliau panagrinėti miestus kitame, ne Lietuvos kontekste. Taip pat be galo naudingos buvo pažintys, profesionali mano tyrimų kritika kitų šalių specialistų, kurios ypač daug gavau CA2RE nuotolinės konferencijos metu. Svarbi ir įvairios literatūros, kurios neturiu savo universitete, prieiga.
Ar savo draugams rekomenduotumėte pasinaudoti galimybe studijuoti užsienyje?
Neabejotinai. Manau privalome semtis žinių ir patirties kiek įmanoma daugiau, kad Lietuvoje galėtume kurti bei pasiūlyti kažką tiek Lietuvai, tiek platesniam kontekstui.
Turi patarimų, įspūdžių, nuotraukų? Dalinkis jais internete ir naudok #stipendijos.lt
